Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiaižem. Žemaitėjė) – Lietuvos etnografinis regionas[1], taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. vok. Samaitenlot. Samogitia). Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai, dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Voluinės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m. Žemaitijos etnografinis regionas pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį apima 15 774 km² plotą.

Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo RaseiniaiKražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.

1441 m. Žemaitija tapo autonomiška LDK sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į LDK, o vėliau ir į ATR valdovų titulus.

 

Kontaktā

VŠĮ “Žemaitijos keliais”
Kazimieras Žemaitis Kerpauskas
Tel. Nr.: +37062400084
El. paštas : zemaitijoskeliais@gmail.com

Uždaryti Mano krepšelis
Neseniai peržiūrėtas Uždaryti
Uždaryti

Uždaryti
Navigacija
Kategorijos